Kaip pastebėjote, atėjo vasara, ir gyventi pasidarė linksmiau.
Jūs dar nežinote, jeigu neskaitote spaudos, bet per karantiną mes nusipirkome mažą sodybą Vilniaus rajone (aš ją vadinu sodyba, nes esu pasipūtęs ir įsivaizduoju esąs gaspadorius, o „Užkalnio žurnalo“ redaktorė sako „sodukas“, o oficialiai ji vadinasi „Oželio namelis“, galite net feisbuke rasti tokiu raktiniu pavadinimu, tik geografinis taškas kiek nustumtas, kad nekviesti neatvažiuotumėt).
Kodėl Oželio namelis? Nes pažiūrėkite viršelį. Tai mūsų įsivaizduojamas ožiukas, Arūnas Ožis (apie jį vėl yra istorija naujame žurnalo numeryje), turi realią rezidenciją. Žmonės, kurie prie Palangos tilto piešia portretus, ima realybę ir ją vaizduoja popieriuje. Tai dailininkai. O poetai ir svajotojai, kaip mes, imame svajones ir iš jų lipdome realybę.
Prie to dar grįšime, kaip iš svajonės ir idėjos gaunasi geri dalykai.
Nors rąstų namelyje dar vyksta darbai, ir geriausi Lietuvos meistrai – nuo santechnikų iki betonuotojų ir nuo elektrikų iki plytelininkų – dirba ir stengiasi, bet yra terasa, ir yra stalas ir kėdės, bet patys galite atspėti, ko dar reikia Užkalniui, kuris tik dedasi miesto žmogumi ir Kalifornijos gyventoju, o iš tikrųjų yra beveik tikras lietuvis, kuriam tik duok lauke ką nors pagaminti.
Žinoma, man reikėjo kepsninės, nes šašlykai ir šonkauliai, antrekotai ir dešrelės, bulvės ant grotelių, burgeriai ir visa kita. Sveikata ir skonis, viskas viename. Lauko gamybos receptai bus kada kitą kartą, šįsyk žurnale – apie pastą su tunu, bet pasakysiu iškart du pagrindinius dalykus, kaip reikia kepti lauke.
Ką bedarytumėt, koks ten grilis ar barbekiu ar dar kitoks išmislas bebūtų, skardinis, keramikinis, nerūdijantis ar jau surūdijęs, savadarbis ar aliuminio folijos, iš stiklo ar aukso, dažniausiai kuo lėčiau kepi, tuo skaniau būna (natūralu – ilgiau kepi, visi išalksta, nors, žinoma, yra ir mokslinių patvirtinimų, kodėl lėtas kepimas ant švelnios kaitros duoda geresnį skonį), ir dar negalima gailėti padažų ir glaisto (išskyrus kai kuriuos retus atvejus, bet čia aš kalbu apie paprasto Užkalnio žmogišką gamybą paprastiems skaniai valgantiems lietuviškiems gurmanams). Padažai būna visokie, sudėtingi ir paprasti, virtuvėse sukurti ilgas valandas „Stikliuose“ (apie jų maistą irgi yra šiame žurnalo numeryje), arba nusipirkti parduotuvėje.
Ir aš galiu padėjęs ranką ant širdies pasakyti, kad mėgstu ir vienus, ir kitus. Mėgstate ir jūs.
Pirktinių padažų namie buvo daug (suskaičiavome gal dvidešimt įvairių buteliukų, nes viską su džiaugsmu išgabenome į sodybą, kur dabar vyks visas pagrindinis gastronominis mūsų šeimos gyvenimas už restoranų ribų – kiti žmonės į sodybą velka viską, ko namie nereikia, visokias lėkštes su rožytėmis, kurias namie gėda rodyti ir puodukus su tulpėmis, o mes vežame tik tai, kas geriausia). Mums sekasi: draugai mums dovanoja kečupus ir padažus ir pagardus: mūsų draugai iš Minesotos, važiuodami į Kaliforniją, pakeliui sustojo Kanzaso valstijoje ir mums lauktuvių parvežė padažo, o draugas, vardu Vismantas Vidugiris, iš Ilinojaus, žinodamas, kad mes laikinai dėl karantino užsibuvome Lietuvoje ir verkėme be Amerikos, atsiuntė mums didelę siuntą amerikietiškų gėrybių, kur irgi buvo ir padažų.
O dar mums padažus jau seniai dovanoja „Daumantai“. Nuo jų lauktuvių kažkada prasidėjo mūsų draugystė (nes jei nebūtume draugai ir jei aš jų produkcijos nevartočiau, nebūtų nė šitų reklamų – mes nereklamuojame dalykų, kurie mums patiems nepatinka) – jie neprašė nei dalintis, nei pasakoti, tiesiog atsiuntė krepšelį gėrybių. Ir taip ir palikome draugauti. Paskui jie atsirado „Užkalnio žurnale“.
„Daumantai“ yra labai tradicinė ir kartu labai į ateitį žiūrinti bendrovė, kuri visą laiką bando būti tendencijų priešakyje (ankstesniame „Užkalnio žurnalo“ numeryje yra pokalbis su įkūrėju Sauliumi Grinkevičiumi, kurį straipsnyje pavadinau majonezo išradėju, aiškiai žinodamas, kad majonezas pasaulyje atsirado gerokai anksčiau, negu „Daumantai“, betgi esu poetas ir rašytojas, ir kas man uždraus juokauti), ir todėl jie dabar pasiūlė rinkai tai, apie ką svajoja sveiko gyvenimo žmonės – o mes visi norime būti sveikesni. Ir daugeliui pasiseka. Reikia tik daryti teisingus pasirinkimus ir galvoti, ką dedi į save, kaip šie gamintojai nuolatos galvoja, ką deda į produktus.
Cukrus, kaip pasakys daugelis dietologų, yra mažiausiai mums būtinas dalykas, ir vienas labiausiai mėgstamų, nes prie jo priprantama. Bet sumažinti cukraus kiekį – bus vienas švelniausių sprendimų, kai būsite geri sau ir žinosite, kad einate teisingu keliu. Aš kažkada nustojau gerti arbatą ir kavą su cukrumi, ir dabar nebesuprantu, kaip kažkada galėjau cukrų berti į puodelį. Paskui mečiau saldžiuosius gėrimus. Paskui mečiau rūkyti (dėl šito tai niekas nesiginčys, kad gerai padariau).
Atsimenu kažkokios užsienio bendrovės reklaminę kampaniją prieš daug metų, jie gamino įvairią techniką, ir man tada įstrigo jų teiginys, kad darome kaskart vis geriau, nors ir po truputį, bet kaskart geriau. „Daumantai“ gyvena jau beveik tris dešimtmečius, ir įsivaizduokit, kaip galima toli nueiti, jei nuolatos stengtis kažką po truputį daryti vis geriau. Pavyzdžiui, pereiti prie kiaušinių iš laisvai lakstančių vištų majonezo gamyboje, nes iš laimingiausių vištų kiaušinių gaunasi laimingiausias majonezas. Greta riebių pagardų siūlyti pusriebius. Atsisakinėti konservantų ar saldiklių.
Taip ir vyksta tas virsmas: iš idėjos nusilipdo realybė.
Todėl šiandien prie šio straipsnio matote nuotraukas apie tradicinį kečupą ir pomidorų padažą, į kurį nepridėta jokio cukraus. Dar vienas žingsnis į gerumą. Senieji kečupai ir padažai irgi buvo ir yra geri. Šitie dar geresni. Geros jums vasaros, ir nepamirškite: kepkite lėtai ir negailėkite padažo ir glaisto.
Teksto autorius Andrius Užkalnis
