Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pastebimos dvi ryškios tendencijos: beveik kasmet didėja minimali alga ir mažėja darbo pajamų nelygybė. Šiais metais Lietuvos Banko, Finansų ministerijos ir VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto atliktas tyrimas atskleidžia šių dviejų reiškinių ryšį: nuosekliai didinamas minimalus darbo užmokestis ne tik sumažino atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių šalies gyventojų, bet ir padidino vidutinį darbo užmokestį.
Poveikis – ne tik minimaliam darbo užmokesčiui
Nuo 2010 m. iki 2019 m. Lietuvoje darbo pajamų nelygybė sumažėjo. Trečdalį šio sumažėjimo galima paaiškinti išaugusia minimalia alga. Įdomu, jog tai paveikė ne tik minimalų darbo užmokestį gaunančius asmenis, bet ir aukštesnes pareigas užimančių darbuotojų atlyginimus.
Nors iki galo nėra aišku, kodėl atlyginimai kildavo ne tik gaunantiems minimalias darbo pajamas, įtikimų hipotezių netrūksta. Viena pagrindinių – darbdavių noras išlaikyti tam tikrus darbo užmokesčio skirtumus tarp darbuotojų. Net jei darbuotojai, lyginant objektyviai, yra panašūs (turi tokį patį išsilavinimą, amžių ir patirtį) jų gebėjimai, motyvacija ir produktyvumas gali skirtis. Todėl darbdaviai siekia išlaikyti geresnius darbuotojus santykinai didesniais atlyginimais. Dėl šios priežasties, jei padidėjus minimaliai algai kyla mažiausiai uždirbančių atlyginimai, tikėtina, didės ir tų, kurie uždirba daugiau.
Per gerai, kad būtų tiesa?
Pastebima ir kiek sunkiau paaiškinama tendencija: 2010–2019 m. kylant minimaliai algai, apie 20 proc. padidėjo ir vidutinis atlyginimas šalyje. Tai reiškia, kad minimalaus darbo užmokesčio kėlimas tiesiogiai veikia ir bendrus atlyginimus, kas skamba neįtikėtinai gerai. Vis dėlto, neapdairumas šiuo klausimu gali turėti atitinkamų pasekmių ateityje.
Pirmoji pasekmė – kylančios produktų ir paslaugų kainos. Šiuo metu Lietuvoje ypač sparčiai auga paslaugų kainos (pvz., statybų, remonto paslaugų, restoranų). Tai susiję ir su darbuotojų atlyginimais – kuo jie didesni, tuo didesnės kainos turi būti imamos už suteiktas paslaugas. Jei vartotojai įstengia tokias kainas mokėti, jos atitinkamai keliamos toliau. Dėl šios priežasties nedirbančių (pvz., pensininkų, bedarbių, studijuojančių) žmonių gyvenimas tampa kur kas brangesnis. Taigi, didinant minimalią algą labai svarbu atsižvelgti ir į kitas pajamas, t. y., pensijas ar nedarbo išmokas.
Tai gali sąlygoti ir kitą problemą. Kai žmonės nebeišgali įpirkti pabrangusių prekių, darbdaviai samdosi vis mažiau darbuotojų – tai savo ruožtu didina nedarbo lygį šalyje. Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pastaruosius du metus nedarbo lygis auga. Nors tai nebūtinai sietina su minimalia alga, vis tiek turėtume išlikti budrūs. Taigi, svarstant minimalios algos kėlimo klausimą, turėtų būti atsižvelgta ir į tai.
Sumažėjęs šešėlis: Latvijos atvejis
Latvijoje, atliekant tyrimą, buvo pastebėta, jog kylant minimaliai algai mažėjo atlyginimų išmokėtų vokeliuose. Iki tol darbdaviai turėjo pakankamai pinigų darbuotojams, tačiau pasirinkdavo mokėti vokeliais, siekdami išvengti mokesčių. Tačiau padidėjus minimaliai algai jie buvo priversti atlyginimus išmokėti legaliai, dėl to atitinkamai mažėjo šešėlis. Nors tai teigiamai veikė ekonomiką, sumažėjęs šešėlis taip pat reiškė, kad darbdaviams tapo sunkiau legaliai mokėti didesnius atlyginimus.
2010-2019 metais įvykę pokyčiai rodo, kad gerai parengta minimalaus darbo užmokesčio politika gali veiksmingai sumažinti pajamų nelygybę ir padidinti bendrąsias darbo pajamas. Visgi, šiame dešimtmetyje minimalią algą didinti tokiais tempais gali būt sunkiau. To imantis vertėtų itin atsakingai atsižvelgti į platesnius ekonominius kontekstus: infliaciją, darbo rinką bei šešėlį.
Dr. Nerijus Černiauskas, VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) tyrėjas, dėstytojas
