Mokestinių ginčų praktika rodo, jog glaudus ryšys su pardavėju (eksportuotoju), pernelyg maža importuojamų prekių kaina, netinkamai aprašyta prekė – tai aplinkybės, kurios gali lemti papildomus iššūkius ir importo mokesčius.
Šį rudenį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) užbaigė dešimtmetį trukusį ginčą dėl importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo (2022-09-28 sprendimas byloje A-926-968/2022). Šioje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai iš trečiosios šalies buvo įsigytos ir importuotos prekės (oro kondicionavimo įrenginių dalys), kurių bendra kaina buvo ženkliai, t. y. 3-4 kartus mažesnė nei panašių prekių, įsigytų kitų importuotojų. Pirkėją (importuotoją) ir pardavėją (eksportuotoją) siejo glaudus ryšys (sandoriai buvo sudaryti ir vykdyti įprastinėje (komercinėje) praktikoje nebūdingomis sąlygomis ir nebuvo jokių kitų objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti tokių sandorių ekonominę logiką). Lietuvos muitinė nepripažino importuotų prekių sandorio vertės, o jų muitinei vertei nustatyti rėmėsi prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis pagal deklaranto pateiktą bendro pobūdžio prekės aprašymą ir mato vienetą – kg, t. y. pagal nurodytą šių prekių svorį ir TARIC kodą. Tai reiškia, kad buvo apskaičiuota vienoda visų dalių kilogramo kaina, nors kiekvienos detalių rūšies kaina rinkoje yra skirtinga.
LVAT šioje administracinėje byloje nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl atitinkamų Sąjungos muitų teisės normų aiškinimo. LVAT kilo klausimas, kuris ir buvo užduotas Teisingumo Teismui, ar atsižvelgiant į šiuo TARIC kodu žymimų dalių įvairovę ir išsamaus importuotų prekių aprašymo nebuvimą, galima remtis panašių prekių sandorio verte, kai pati sąvoka „panašios prekės“ suponuoja vertinamų prekių homogeniškumą, o jis sunkiai suderinamas su nurodytu TARIC kodu žymimų prekių įvairove. Teisingumo Teismas paaiškino, kad Sąjungos muitinės kodeksas grindžiamas deklaravimo sistema, kad būtų kiek įmanoma sumažinti formalumai ir muitinės patikrinimai bei užkirstas kelias sukčiavimui ar pažeidimams, dėl kurių gali būti padaryta žalos Sąjungos biudžetui. Todėl, kai įmonė nepateikė pakankamai tikslių ar patikimų duomenų apie atitinkamų prekių muitinę vertę, galima remtis nustatant vertę nacionalinėje duomenų bazėje esančia informacija apie tuo pačiu TARIC kodu žymimas ir iš to paties pardavėjo įsigytas prekes. Taigi, galutinis sprendimas šioje byloje nebuvo palankus mokesčių mokėtojui – buvo nuspręsta, kad papildomi mokesčiai importuotojui buvo apskaičiuoti pagrįstai.
Atkreipiame dėmesį, kad mokestinių ginčų praktikoje dažniausiai nepripažįstama deklaruota sandorio vertė, jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, o importuotojo paaiškinimai dėl susidariusių vertės skirtumų muitinės abejonių neišsklaido. Tiek LVAT nagrinėtoje byloje, tiek Teisingumo Teismas kitose bylose yra išaiškinę, kad šis pagrindas yra savarankiškas ir vien juo remiantis galima nesivadovauti deklaruota sandorio verte (plačiau žr. Teisingumo Teismo 2016-06-16 sprendimą byloje C-291/15; 2022-06-09 sprendimą byloje C-599/20; LVAT 2022-09-28 sprendimą byloje A-926-968/2022). Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad išskirtinai mažą palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis deklaruotą importuotų prekių sandorio vertę rodo situacija, kai ji daugiau nei 50 proc. mažesnė už vidutinę statistinę vertę. To pakanka, kad būtų pagrįstos muitinės abejonės ir jos sprendimas nepatvirtinti deklaruotos prekių muitinės vertės.
Komentuoja Komisijos narys Andrius Venius:
Ko galima pasimokyti iš šios situacijos?
Visų pirma, neišsamus prekės aprašymas importo deklaracijoje ir sąskaitoje gali lemti didesnius importo mokesčius. Pavyzdžiui, nagrinėtoje byloje importuojama prekė aprašyta kaip „oro kondicionavimo įrenginių dalys“, o matavimo vienetas – kg. Toks prekės aprašymas gali apimti labai įvairias ir skirtingos paskirties oro kondicionavimo sistemų dalis (plastikinius variklių skydus, metalinius žiedus, vamzdžius, perdavimo laidus, jungiklius, slėgio jutiklius, sūkurinius difuzorius ir elektroninius grandynus ir pan.), kurios akivaizdžiai gali būti skirtingos vertės. Todėl kilus ginčui dėl prekės muitinės vertės, nebuvo atsižvelgta į tai, kokios konkrečiai prekės buvo importuotos, o muitinei vertei nustatyti buvo remtasi labai apibendrintu prekės aprašymu, į kurį patenka visos konkrečioje TARIC subpozicijoje klasifikuojamos prekės. Pagrindinis patarimas – svarbu tinkamai aprašyti prekes. Tikslesnis prekių aprašymas ar detalesnė informacija apie importuojamas prekes galėjo lemti nustatytą tikslesnę ir mažesnę muitinę vertę, kad ji būtų kuo artimesnė realybei.
Antra, žema importuojamų prekių kaina, palyginus ją su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, gali tapti rimtu iššūkiu, siekiant pagrįsti deklaruotos sandorio vertės teisingumą ir išvengti papildomų mokesčių apskaičiavimo.
Mokesčių mokėtojui, importuojančiam prekes iš trečiųjų šalių, gali kilti natūralus ir pagrįstas klausimas, ką reiškia žema kaina, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis vertėmis? Ar tik Teisingumo Teismo nagrinėto ir patvirtinto dydžio (50 proc. mažesnė už vidutinę statistinę vertę) skirtumas gali pagrįsti muitinės abejones dėl deklaruotos kainos priimtinumo? Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad nustatant, ar deklaruota vertė yra artima kitai vertei, yra svarbūs įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, importuojamų prekių pobūdis, prekes gaminančios pramonės šakos ypatybės, metų laikas, kuriuo prekės importuojamos, pardavimo būdas, prekės rūšis, todėl nereikėtų absoliutinti Teisingumo Teismo konkrečioje byloje patvirtinto kainų skirtumo. Tačiau visais atvejais, kai muitinei kyla abejonės dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo, patartina mokesčių mokėtojui apsiginkluoti kantrybe ir pateikti visus turimus su prekių įsigijimu susijusius dokumentus bei išsamius paaiškinimus apie tai, jog deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą (mokėtiną) kainą už importuojamas prekes ir nepalikti vietos abejonėms.
Primename, kad Sąjungos muitinės kodeksas numato visą eilę metodų muitinei vertei nustatyti (sandorio vertės, tapačių, panašių prekių muitinės vertės, prekių vieneto kainos, dedukcinis arba apskaičiuotosios vertės metodas ir taip vadinamas alternatyvusis metodas, t. y. muitinės vertės apskaičiavimas pagal turimus duomenis), tačiau būtent sandorio vertės metodas, atspindintis faktinę kainą yra laikomas tinkamiausiu ir dažniausiai naudojamu muitinei vertei nustatyti. Šiuo metodu importuojamų prekių sandorio vertė apskaičiuojama remiantis prekių pirkimo ir pardavimo dokumentais, t. y. sąskaitomis faktūromis, sutartimis, transporto paslaugų sąskaitomis faktūromis ir kt. Tačiau ne visais atvejais jį galima pritaikyti, pavyzdžiui, kai nustatoma, kad pirkėjui taikomi disponavimo prekėmis arba jų naudojimo apribojimai; prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos tam tikros sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti; kai pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai ir kt.
Vilma Vildžiūnaitė
Komisijos narė
Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės
